Apie

Kitaip nei šiais laikais tapo įprasta, aš neatėjau į politiką iš jokių įtakos sferų, manęs nepakvietė draugai ar giminaičiai. Atėjau iš paprastos, niekuo neišsiskiriančios lietuviškos šeimos. Dėka mamos pasiaukojimo ir jos įdiegtos asmeninės disciplinos galėjau pabaigti mokslus užsienyje, tačiau ilgą laiką man į nugarą kvėpavo labai žemiškos problemos.

Tai nepasikeitė ir atėjus į politiką, kas pareikalavo didelės mano žmonos Katerinos paramos. Gyvenime visada šalia turėjau žmones, kurie dėl manęs aukojosi. Stengiausi gyventi taip, kad jie galėtų didžiuotis. Gyvenimo suteiktos progos ir pasiekimai niekada nebuvo „tik mano“ – visa tai buvo ir bendras mane mylinčių žmonių, manimi patikėjusių žmonių atsidavimo ir pasiaukojimo rezultatas.

Dėl to ir būdamas seimo nariu, ir ministru – savo pareiga visų pirma laikiau išgirsti žmones. Išgirsti jų lūkesčius man, mūsų valstybei. Politikoje, jei tik būdavo įmanoma, visuomet rinkausi kompromisą vietoj konflikto.

Būtent taip visada suvokiau atsakomybę už kitus. Net kai negali burtų lazdele pamojęs išspręsti visų žmonių problemų – būtent jų istorijos, jų gyvenimo aplinkybės, jų problemos ir yra tai, kuo turime gyventi politikoje. Nėra jokių dviejų lietuvų. Nėra miesto ir regionų rinkėjų. Yra daugiau nei 4 milijonai žmonių istorijų, kurių kai kurios šiandien plėtojasi net ne Lietuvoje, tačiau nuo to jie Lietuvai netampa mažiau svarbūs.

Turbūt geriausiai supratau, kokios beprasmės ir žalingos yra tarpusavio rietenos bendrų mūsų iššūkių akivaizdoje, kai vieną dieną teko stovėti salėje pasaulinėse derybose atstovaujant ne tik Europos Sąjungą, bet ir ištisą Vakarų valstybių koalicijai. Ši patirtis man buvo neįkainojama dar kartą įsitikinant, kad be konstruktyvios, taktiškos ir etiškos politikos – pokyčiai būtų paprasčiausiai neįmanomi. Deja, būtent tai dažnai mums pakiša koją Lietuvoje. Todėl matau didelę prasmę dėti visas pastangas kuriant ir pavyzdžiu demonstruojant kitokią politinę kultūrą. Žinau, kad tai įmanoma, kad tai atsiperka ir kad žmonės gali tuo didžiuotis. Tuo geriausiai įsitikinau, kai sužinojau, kad Europos Žaliųjų Partija svarstė deleguoti mano kandidatūrą į Europos Komisijos pirmininkus.

Dirbdamas tiek Lietuvos, tiek Europos politikoje stengiausi matyti svarbius procesus ir idėjas, bet pirmiausia – žmones.

Puikybė, žmonių nematymas ir žeminimas politikoje man visada buvo svetimi bruožai. Niekada neteko aukoti etikos, moralės ir profesionalumo principų. Nereikėjo rūšiuoti Lietuvos žmonių, ieškoti interesų grupių paramos. Kitaip tariant, mano istorija jau dabar yra tam tikras įrodymas, kad Lietuvoje demokratija veikia.

Todėl turime žengti kitą žingsnį. Turime ne tik išsaugoti demokratišką Lietuvą, tačiau ir pagaliau sukurti politišką Lietuvą. Lietuvą, kuri turėtų ir stiprius politinius lyderius, ir stiprias politines partijas. Lietuvą, kurioje nėra „miestų“ ar „regionų“ partijų. Lietuvą, kurioje nusivylę partijomis žmonės neturėtų būti priversti kliautis nacionaliniais rinkimų sąrašais. Lietuvą, kuri tuomet ir į Europos Parlamentą bei Europos Komisiją siųstų geriausius ir veržliausius. Lietuvą, kurioje visi supranta, kad Briuselis – tai nėra vieta poilsiui – tai vieta, kur vyksta sunkus ir svarbus darbas, kur mes investuojame ir į savo, ir į visos Europos politinį potencialą.

Ateinantis periodas Europoje visų pirma bus tai, ką mes ir mūsų partneriai turėsime išgyventi. Ir didžioji viltis slypi ne greituose sprendimuose, tačiau mūsų veržlume atsilaikyti ir nenuskęsti. Jei marginalios jėgos Europoje auga klaidindamos žmones, o tradicinės partijos į tai atsakys tiesiog kitokiais klaidinimais – tai turėsime ne kovą tarp vilties ir nusivylimo. Turėsime tiesiog dvigubai daugiau apgaulės. Apmaudu, tačiau destruktyvios politinės jėgos šiandien aktyviai bando suskaldyti žmones įvairiose srityse – supriešinti konkurencingumą su atsakinga socialine politika, ūkininkus su gamta, mokslą su mūsų gerove.

Tiesa – yra vienintelis pamatas ant kurio galime statyti tvirtą visuomenę. Ir tik tvirta visuomenė gali atsilaikyti prieš nesibaigiančias lavinas nelaimių, skandalizmo ir emocinio šantažo. Išlaukti savo momento pokyčiams, nes pokyčiams būtina didelė kantrybė ir didelis tikėjimas.

Tai ypatingai galioja ir Europos Parlamentui.

Europos Parlamentas nėra ir niekada nebuvo „užsienis“ į kurį mes išsiunčiame savo atstovus. Tai yra viso labo viena institucija sudėtingiausioje bendrijoje pasaulyje, kur reikalingos milžiniškos kompetencijos, kad apskritai galėtum pradėti veikti. Ir tai yra mūsų – ir visų Lietuvos žmonių Parlamentas. Tačiau tai taip pat ir pakankamai ribotas galias turinti institucija – mes neturėtume bijoti to pasakyti žmonėms.

Europos Sąjunga visų pirma yra projektas, kurį mes nuolatos kuriame. Tie pokyčiai, deja, dažniausiai yra lėti ir sudėtingi, tačiau taika Europoje niekada nebuvo kadencijų projektas – veikiau dešimtmečių. Tą turime suprasti net ir tokiais įtemptais laikais. Nuo šio nepatogaus fakto pripažinimo turėtų prasidėti ir bet kokio sąžiningo kandidato į Europos Parlamentą rinkimų kampanija. Tikiu, kad mes turime išmokti pasakyti žmonėms tiesą. Visą tiesą. Net ir tada, kai ji yra nepatogi. Būtent taip ir tik taip galėsime pakeisti ir mūsų politinę kultūrą.

Žinau, kad kitokia politinė kultūra įmanoma, nes pats joje praleidau pastaruosius ketverius metus. Žinau ir dėl to, kad nuo laimėtos vienmandatės Šeškinės apygardoje iki garbės, kurios sulaukiau iš Europos Žaliųjų Partijos, kai manęs paklausė, ar aš galėčiau būti jų nominuotas į Europos Komisijos Prezidentus – visa tai pasiekiau be manipuliacijų, lipimo per galvas, oponentų mindymo ir žeminimo.

Pasauliui šiandien tikrai reikia tvirtos Europos Sąjungos. Vien per šią kadenciją turėjome visą eilę labai apčiuopiamų, labai konkrečių pasiekimų. Pradedant globaliu minimaliu pelno mokesčiu korporacijoms ir baigiant pripažinimu, kad civilizacija negali pasibaigti priėjus jūrą – ten taip pat turi veikti įstatymai, ji taip pat turi būti saugoma. Taip, tai nėra taika pasaulyje, tačiau tai du dideli žingsniai visai mūsų civilizacijai link stabilumo. Jų yra ir gerokai daugiau, tačiau tai, kas juos vienija – sukurtos taisyklės ten,, kur anksčiau viešpatavo tik džiunglių įstatymai.

Ir tai nėra tik pokyčiai Europoje, tai yra Europos Sąjungos pokyčiai atnešti visam pasauliui. Tad net ir tokiais neramiais laikais – pasaulis gali judėti į priekį. Tačiau jis gali judėti tik su žmonėmis, kurie savo laiką ir energiją skiria ieškodami, kaip galėtų padėti.

Europos Parlamentui reikia žmonių, kurie supranta, ką jie čia daro, nes kol socialiniuose tinkluose aktyvūs dauguma – realia, parlamentine veikla užsiima geriausiu atveju kas penktas. Lietuvai tikrai reikia mokytis, kas ta Europos Sąjunga yra praktikoje. Kitaip tapsime populistų įkaitais. Tiek tų, kurie mėgsta pasakoti, kad Briuselis kaip tankas važiuoja per mūsų autonomiją, tiek tų, kurie įsivaizduoja, jog viskas yra tik politinės valios reikalas.

Visuomenei reikia politinių lyderių, kurie užsiimtų ne žmonių rūšiavimu, o atstovavimu. Kurie vertybes demonstruotų įstatymų projektais ir priimtais sprendimais, o ne socialine kritika. Kurie mato ne tik procesus, tačiau ir žmonių gyvenimus.

Aš pats tuo gyvenu visą savo politinę karjerą. Ir ketinu taip nugyventi visą savo gyvenimą.